×
×

Stovykla "Sveiki! Tvirti! Išmintingi!" (2013 m.)

STOVYKLA ŠAUNIEMS MOKSLEIVIAMS!

KTU Jaunųjų kompiuterininkų mokykla, Sporto klubas „Birštono Nemunas“ ir Kauno Jūrų skautų laisvalaikio centras 2013 m. rugpjūčio 18-25 d. pakvietė  jaunimą į  7 dienų edukacinę - sportinę stovyklą "Sveiki! Tvirti! Išmintingi!", kur moksleiviai įdomiai ir turiningai leido laiką. Vadovaujami patyrusių trenerių stovyklautojai mokėsi plaukioti kanojomis, Vikingų laivais, keliavo, sportavo. O KTU JKM dėstytojai praktinių  seminarų metu moksleivius išmokė įvairių mobiliųjų technologijų taikymo programų. 

Pateikiame stovyklautojos Gustės įspūdžius iš stovyklos.

ĮSPŪDŽIAI IŠ VASAROS STOVYKLOS

Šią vasarą turėjau galimybę savaitę praleisti stovykloje, kurią organizavo KTU Jaunųjų kompiuterininkų mokykla, Sporto klubas "Birštono Nemunas" ir Kauno Jūrų skautų laisvalaikio centras. Prisipažįstu - nelabai norėjau važiuoti į šią stovyklą, maniau, kad veltui praleisiu beveik paskutinę vasaros savaitę, prisiminiau kitas stovyklas, kuriose esu buvusi ir nemaniau, kad verta dalyvauti. Tačiau visos tos septynios dienos Birštone buvo pačios geriausios šių metų vasarą!

Turbūt kiekvieną dieną labiausiai varginantis dalykas būdavo rytinė mankšta. Neapsakomai sunkiai išsirisdavome iš lovų, kas išmiegoję aštuonias valandas, o kas mažiau... Kad ir kaip kankindavomės bėgdami rytinį krosą septintą valandą ryto, sveikindami saulę ir darydami pagrindinius pratimus, tačiau visa tai nuteikdavo žvaliai dienai. Po mankštos, pusryčių ir trumpo laiko poilsiui,  apsilankydavome kompiuterių klasėje, kur kiekvieną dieną vykdavo užsiėmimai su planšetėmis. Išbandėme tikrai nemažai programų, išmokome daryti prezentacijas, naudojomės fotografijos ir piešimo programėlėmis, dirbome grupėse ir turėdavome šiek tiek pertraukų, kurias beveik kiekvienas paaukodavo žaidimui "Minion Rush". Iš dalies tai buvo stovyklos TOP žaidimas, kurį kiekvienas išbandė bent po vieną kartą.

Drąsiai galiu sakyti, kad nebuvo laiko nuobodžiauti. Po 4 akademinių valandų paskaitos papietaudavome ir truputį pailsėdavome - pradėdavome ruoštis žygiui. O žygiai kiekvieną dieną buvo vis kitokie ir į stovyklavietę grįždavome tik vakare, kartą net nespėjome parkeliaut prieš vakarienę. Pirmąją dieną keliavome aplink Birštoną su šiaurietiškomis lazdomis. Jau tądien įsitikinome kaip gražiai sutvarkytas miestas ir kiek Birštone yra natūralios gamtos.  Taip pat visi pirmą kartą išbandėme šiaurietiškąjį ėjimą. Antrąją dieną dar nepažintais keliukais važiavome dviračiais. Taip pat užkopėme ant Vytauto kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus Nemuno vaizdas, važiavome upės pakrantėje esančiu miškeliu... O trečiąją dieną prasidėjo pats smagumas - irklavome baidarėmis upe Peršėke. Nors gamta sugalvojo mus išbandyti ir iškrėsti ne vieną pokštą - vos tik išplaukėme, susidūrėme su kliūtimis, per kurias perplaukti pasirodė nelabai įmanoma - tačiau toliau leidomės į kelionę (teko palikti vieną prakiurusią baidarę ir dvi stovyklautojas ant kranto). Net neįmanoma apsakyti to jausmo, kai teko irkluoti baidarę Nemunu. Bent jau aš buvau nerealiai pavargusi ir sušalusi, o Nemunas kaip tęsėsi, taip tęsėsi. Na, aišku, kur jis galėjo pasibaigt... Tačiau pastoviai dairėmės į abu krantus ir ieškojome kokio nors ženklo, kuris skelbtų kelionės pabaigą. Kai kokia nors baidarė priartėdavo prie mūsiškės, stebuklingai atsirasdavo jėgų, net palenktyniaudavom su šalia plaukiančiaisiais.  O pasiekus tikslą net šypsena veide atsirado, nors kūnas drebėjo iš šalčio ir nuovargio - tikrąja ta žodžio prasme buvome “nusivarę” ne “nuo kojų”, o "nuo rankų" (vis dėlto nuirklavome apie 15km). Po šios kelionės sakiau, kad kitą dieną nė už ką neplauksiu, tačiau…

Kitą dieną laukė dar vienas išbandymas - irklavimas Verknės upe kanojomis. Kelią buvo pastoję virš 20 kliūčių, viena iš įdomiausių - uždaryta hidroelektrinė. Kelis kartus buvome sustoję užkopti į piliakalnius. Ne vieną kartą užplaukėme ant seklumos, pakliuvome į gamtos spąstus, tačiau išsikapstėme su kitų stovyklautojų pagalba. Ir tada teko plaukti Nemunu, bet nebe tiek daug, kiek ankstesnėje kelionėje (nors ir lengviau, tačiau mūsų kelias tęsėsi 17km). Kuo toliau – tuo smagiau!

Penktąją dieną irklavome vikingų laivu - tai buvo pirmoji kelionė, reikalaujanti gero komandinio darbo. Išmokome pagrindinę komandą, kuri padėjo ir vėliau (iiiiiiiiir op...), taip pat išmokome pagerbti kitus laivus, žmones, nors su tokiais sunkiais irklais nebuvo labai lengva tai padaryti.  O užtat šeštąją dieną, plaukdami "Drakonu", pagerbėme baidares, nuo kranto mojuojančius žmones, netgi krikštynas... Artėjant link tikslo darėsi vis sunkiau, nes plaukėme prieš vėją – reikėjo labai pasistengti, kad mūsų veiksmai būtų sinchroniški, kad pasiektume krantą. Iš visų jėgų ne tik irklavome, bet ir garsiai garsiai skandavome komandą „iiiir op... iiiiiir op...“, kas išties padėjo pasiekti rezultatą.

Paskutiniąją dieną (paaaskutinįįį sekmaaaadienįįį...) grįžome į Kauną. Ta popietė buvo paskirta “Kapitonui Gikui” – šiuo laivu (su burėmis) plaukiojome Kauno mariose. Kad ir kaip būtų gaila, tačiau stovykla pasibaigė vos tik pasiekėme krantą. Nemeluosiu – mane aplankė liūdesys. Jei galėčiau pakartoti šią stovyklą, tikrai nedvejočiau. Ar važiuosiu kitais metais? Būtinai! Stovykloje susipažinau su šauniais, protingais žmonėmis, išmokau naujų dalykų, patyriau geriausius įspūdžius, sutvirtėjau. Juk neveltui stovyklos šūkis – “Sveiki! Tvirti! Išmintingi!”. Siūlau nepraleisti ir jums tokios progos bei apsilankyti kitais metais čia, nes nuostabesnių dėstytojų, vadovų, gražesnės gamtos ir jaukesnės aplinkos kitur turbūt nerasite! - Gustė